Vyriausybinio ryšio skyrius

Vyriausybinio ryšio skyrius veikė visą sovietinės okupacijos laikotarpį, 1940–1941 ir 1944–1991 m. Ankstesniais okupacijų metais priklausė LSSR NKGB–NKVD–MVD–MGB struktūroms. Konfidencialus, arba „vyriausybinis“ telefono ryšys tarp LSSR ir SSRS valstybės saugumo struktūrų, taip pat tarp svarbesnių LSSR žinybų vadovų jau prieš II pasaulinį karą buvo palaikomas vadinamuoju telefono ryšio aukštutinių dažnių kanalu. Vėlesniu laikotarpiu tobulėjo technika, bet šio skyriaus funkcijos iš esmės nekito. Dokumentuose dažnai vartojamas trumpinys VČ, yra rusiško žodžio „vysokočastočnaja“ (aukštutinių dažnių) santrumpa. Nuo 1952 m. pradžios Vyriausybinio ryšio skyriaus funkcijos buvo LKP CK ir LSSR MGB–MVD vadovybės aprūpinimas VČ telefono ryšiu, VČ telefonogramų tarp Vilniaus ir Maskvos priėmimas – perdavimas ir pokalbių VČ telefonu slaptumo užtikrinimas. Šios funkcijos buvo ir per visą LSSR KGB laikotarpį iki 1991 m. Skirtingu laiku keitėsi tik šio skyriaus pavadinimai. Nuo 1954 m. veikė LSSR KGB „S“ skyrius, 1959 m. šis skyrius pavadintas LSSR KGB vyriausybinio ryšio skyriumi, 1960 m. pertvarkytas į to paties pavadinimo poskyrį. Nuo 1970 m. jau visą laiką veikė LSSR KGB Vyriausybinio ryšio skyrius.

Nuo 1953 m. pabaigos Lietuvoje veikė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio VČ stotys; vasaros metu LTSR KGB laikotarpiu Lietuvoje veikdavo ir Palangos VČ stotis. 1960 m. VČ telefonais naudojosi LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, LSSR AT prezidiumo pirmininkas J. Paleckis, LSSR MT pirmininkas M. Šumauskas, LSSR KGB pirmininkas A. Randakevičius, LSSR KGB pirmininko pavaduotojas J. Sinycinas, LSSR MVD ministras A. Gailevičius, LKP Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos miestų sekretoriai ir šių miestų KGB viršininkai ir kt., iš viso 32 abonentai. 1964 m. VČ telefonais naudojosi 36 abonentai. Nuo 1970 m. VČ ryšiu naudojosi jau beveik visi LSSR ministrai ir pagrindinių LSSR KGB valdybų ir skyrių viršininkai. 1980 m. vyriausybiniu ryšiu LSSR naudojosi 69 abonentai. Laikinieji VČ telefono aparatai LSSR KGB laikotarpiu būdavo įvedami Vilniaus geležinkelio stoties „vyriausybiniame kambaryje“, LKP CK pirmojo sekretoriaus vasarnamyje ir – sovietinių švenčių dienomis – LSSR valstybinės konservatorijos rūmų patalpose bei balkone, kur būdavo tribūna. SSRS KGB nutarimu visoje SSRS teritorijoje 1975-1977 m. buvo sukurtas ypatingai slaptas vyriausybinis ryšys. Šiuo ryšiu LSSR naudojosi LKP CK pirmasis sekretorius, LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas, LSSR Ministrų tarybos pirmininkas ir LSSR KGB pirmininkas. Tam Vilniuje buvo įrengta papildoma speciali aparatūra.

Pagrindinė LSSR KGB Vyriausybinio ryšio skyriaus VČ stotis veikė Vilniuje. KGB laikotarpiu Vilniaus VČ stoties technikai kontroliavo bei kuravo Kaliningrado, Rygos ir LSSR teritorijoje esančių VČ stočių darbą; pačios Vilniaus VČ stoties darbą nuolat kontroliavo Minsko VČ stoties darbuotojai, o tikrinti viso LTSR KGB Vyriausybinio ryšio skyriaus darbo į Lietuvą kartais atvykdavo SSRS KGB Vyriausybinio ryšio valdybos kontrolierių brigada.

1964 m. viename iš Vilniuje dislokuotų SSRS gynybos ministerijos objektų sumontuota VČ stotis „Grafit“, skirta palaikyti VČ telefono ryšiui su Kauno ir Smolensko VČ stotimis; šioje stotyje turėjusiai dirbti SSRS gynybos ministerijos vyriausybinio ryšio grupei skirti 5 etatai. Nuo 1966 m. Lietuvoje veikė jau dvi TSRS gynybos ministerijai pavaldžios VČ stotys – „Lavina“ (buv. „Grafit“) ir „Predel“ (4 etatai; sumontuota kariniame objekte, dislokuotame netoli Šiaulių, palaikė VČ ryšį su Pabaltijo karinės apygardos vadovybe Rygoje), – abiejose dirbo TSRS KGB Ypatingojo skyriaus etatiniai darbuotojai.

Nuo 1969 m. birželio viena iš Vyriausybinio ryšio poskyrio funkcijų buvo vad. operatyvinio VČ ryšio tarp LTSR KGB vadovybės ir KGB Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio padalinių techninis aprūpinimas, todėl 1969–1970 m. Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje buvo įrengti operatyvinio VČ ryšio mazgai (1981–1983 m. dar ėmė veikti nauji Šilutės, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Kupiškio, Kaišiadorių, Zarasų, Švenčionių, Molėtų ir Šalčininkų operatyvinio VČ ryšio mazgai).

Nuo 1970 m. LSSR KGB vyriausybinio ryšio skyriaus centrinį aparatą sudarė skyriaus vadovybė ir du poskyriai, kiti trys skyriaus poskyriai veikė prie LSSR KGB Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių miestų skyrių.

1976 m. sausį Vilniaus VČ stotyje dirbo 20, Kauno ir Šiaulių VČ stotyse – po 8, Klaipėdos VČ stotyje – 6 LTSR KGB Vyriausybinio ryšio skyriaus etatiniai darbuotojai; 1978 m. visame skyriuje dirbo 14 KGB karininkų ir 23 laisvai samdomi technikai. Vykdant skyriaus 1978 m. darbo planą, LKP CK pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus, LSSR MT pirmininko J. Maniušio, LSSR ATP pirmininkas A. Barkausko ir LSSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus tarnybiniai automobiliai buvo aprūpinti sistemos „Rosa“ telefono ryšiu, t. y. radijo telefono ryšiu. 1983 m. pabaigoje Lietuvoje veikusią sistemos „Rosa“ dalį sudarė Vilniaus ir Palangos radijo telefono centrai, du ryšio valdymo punktai, radijo telefono ryšio kontrolės ir radijo telefono remonto stotis „Vezuvij“ ir Kaune, Raseiniuose, Laukuvoje (Šilalės r.), Klaipėdoje bei Nidoje veikusios linijinės radijo telefono stotys; radijo telefono ryšiu tuo metu Lietuvoje naudojosi 27 abonentai – įskaitant 14 KGB miestų bei rajonų padalinių viršininkų.

Prieš 1975 m. Palangoje prasidėjusi penktosios Lietuvoje VČ stoties statyba truko iki 1979 m.; tais pačiais metais šalia Ignalinos atominės elektrinės statybvietės pradėti dar vienos naujos VČ stoties montavimo darbai.

1983 m. Vyriausybinio ryšio skyrius kartu su Vilniaus VČ stotimi persikraustė į naują LTSR KGB centrinio aparato rūmų korpusą, iškilusį tų rūmų komplekso pietrytiniame kampe. 1980 m. šalia Vilniaus m. Baltupių mikrorajono pradėta LTSR KGB vyriausybinio ir operatyvinio ryšio rezervinio mazgo „Vilnius-101“ statyba buvo užbaigta 1984 m.

SSRS KGB pirmininko V. Čebrikovo 1987-03-07 įsakymu Vilniuje buvo organizuotas ryšių tinklo stoties „Kavkaz-1“ darbas, šio darbo užtikrinimui LSSR KGB Vyriausybinio ryšio skyriuje sukurta 11-a naujų etatų. 1988 m. LSSR KGB Vyriausybinio ryšio skyrius rūpinosi, kad būtų labiau užslaptintas iš KGB automobilių perduodamas radijo ryšys, nes, anot KGB pareigūnų, respublikoje susidarė ekstremali padėtis.

1990 m. vasario mėn. Algirdas Mykolas Brazauskas naudojosi keturiais vyriausybinio ryšio telefonais: kaip LKP pirmasis sekretorius - darbo kabinete, bute ir viloje bei premjero pavaduotojo darbo kabinete. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, KGB vyriausybiniu ryšiu naudojosi SSKP LKP vadovai Mykolas Burokevičius, Vladislavas Švedas, Algimantas Naudžiūnas, Juozas Kuolelis, sovietų kariuomenės įgulos Vilniuje vadas generolas Vladimiras Uschopčikas, KGB vadovybė.

 

Operatyviniai darbuotojai, sąrašas (.pdf, 46,2 KB)

 

Vyriausybinio ryšio skyriaus vadovybė

1. Koževnikovas Anatolijus, viršininkas (1954 12 27 - 1960 02 02)
2. Kačalovas Borisas, viršininkas (1960 03 20 – 1970 07 01)
3. Kozulinas Ivanas, viršininkas (1971 01 15 – 1991 12 20)
4. Krivošeinas Aleksejus, viršininko pavaduotojas (1960 03 20 – 1969 01 25)
5. Kostinas Vladimiras, viršininko pavaduotojas (1973 04 23 – 1981 04 25)
6. Januškevičius Valentinas, viršininko pavaduotojas (1981 12 18 – 1990 09 26)